Dievo Apvaizdos koplyčia

Šio sakramento pirmavaizdžiai Senojoje Sandoroje yra levitų tarnyba, taip pat Aarono kunigystė ir septyniasdešimties seniūnų institucija (plg. Sk 11, 25). Šie pirmavaizdžiai sulaukia savo išsipildymo Jėzuje Kristuje, kuris dėl savo Kryžiaus aukos yra „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“ (1 Tim 2, 5), „Vyriausiasis kunigas Melchizedeko būdu“ (Žyd 5, 10). Vienatinė Kristaus kunigystė padaroma esama tarnaujamojoje kunigystėje. „Kristus yra vienintelis tikras Kunigas, kiti yra tik jo tarnai (šv. Tomas Akvinietis).

Šventimų sakramentą sudaro trys laipsniai: vyskupystė, kunigystė ir diakonystė.

 

Įšventinimas į vyskupus suteikia Šventimų sakramento pilnatvę, padaro vyskupą teisėtu apaštalų įpėdiniu, įtraukia jį į apaštalų kolegiją, kurioje jis su popiežiumi ir kitais vyskupais dalijasi rūpesčiu dėl visų Bažnyčių, ir paveda jam mokymo, šventinimo ir valdymo pareigas.

 

Šventosios Dvasios patepimu kunigas paženklinamas neišdildoma dvasine žyme, padarančia jį panašų į Kristų Kunigą ir įgalinančia veikti Kristaus kaip Galvos vardu. Būdamas vyskupų bendradarbis, jis yra pašvęstas skelbti Evangeliją, švęsti dieviškąjį kultą, pirmiausia Eucharistiją, iš kurios semiasi jėgų savo tarnavimui, ir būti tikinčiųjų ganytoju.

 

Diakonas, būdamas panašus į visų tarną Kristų, įšventinamas tar­nauti Žodžio tar­nybos, dieviškojo kulto, pastoracijos ir artimo meilės srityse.

 

Trijų laipsnių Šventimų sakramentą kaip apaštalų įpėdinis teikia vyskupas.

Kad šis sakramentas galiotų, jį priimti gali tik pakrikštytas vyriškosios lyties asmuo; Bažnyčia žino esanti saistoma paties Viešpaties šitokio pasirinkimo. Niekas neturi teisės reikalauti Šventimų sakra­mento, o tinkamumą tarnybai privalo įvertinti Bažnyčios vadovybė.

 

Celibatas vyskupystei visada būtinas. Kunigystei lotynų apeigų Bažnyčioje paprastai parenkami tikintys vyrai, gyvenantys celibate ir siekiantys jį išlaikyti „dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12). Rytų Bažnyčiose neleidžiama tuoktis po įšventinimo. Nuolatiniais diakonais gali tapti ir vedę vyrai.

 

Šis sakramentas dovanoja ypatingą Šventosios Dvasios išliejimą, kuris padaro įšventinamąjį panašų į Kristų trejopoje jo kaip Kunigo, Pranašo ir Karaliaus tarnyboje pagal atitinkamus sakramento laipsnius. Šventimai suteikia neišdildomą dvasinę žymę, todėl negali būti kartojami nei suteikiami ribotam laikui.

 

Vykdydami šventąją tarnybą įšventintieji kunigai kalba ir veikia ne savo valdžios galia, ne bendruomenės įgalioti ar pasiųsti, bet atstovaudami Kristui kaip Galvai ir Bažnyčios vardu. Todėl tarnaujamo­ji kunigystė iš esmės, o ne tik laipsniu skiriasi nuo tikinčiųjų bendro­sios kunigystės, kuriai tarnauti Kristus ją ir įsteigė.