Dievo Apvaizdos koplyčia

Kristus įsteigė atgailos sakramentą dėl to, kad naujasis gyvenimas, jo dovanotas mums įkrikščioninimo sakramentais, gali nusilpti ir net būti prarastas dėl nuodėmės. Todėl Kristus panoro, kad Bažnyčia tęstų jo gydymo ir išganymo veiklą.

 

Jis vadinamas Atgailos, Sutaikinimo, Atleidimo, Išpažinties, Atsivertimo sakramentu.

 

Per Krikštą gautasis naujasis malonės gyvenimas nepanaikina žmogiškosios prigimties silpnumo nei polinkio į nuodėmę (t.y. geismingumo), todėl Kristus įsteigė šį sakramentą per nuodėmę nuo jo nutolusių pakrikštytųjų atsivertimui. Prisikėlęs Viešpats, savo mokiniams nurodė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite sulaikytos“ (Jn 20, 22-23).

 

Kristaus raginimas atsiversti nuolat skamba pakrikštytųjų gyvenime.

Atsivertimas yra visos šventos, bet savo glėbin ir nusidėjėlius priimančios Bažnyčios nuolatinė užduotis.

 

Vidinė atgaila yra „sugrudusios širdies“ (Ps 51, 19), dieviškosios malonės pastūmėtos atsiliepti į gailestingąją Dievo meilę, polėkis. Atgaila apima skausmą dėl padarytų nuodėmių ir pasibjaurėjimą jomis, tvirtą pasiryžimą ateityje nebenusidėti ir pasitikėjimą Dievo pagalba. Ją maitina dieviškojo gailestingumo viltis.

 

Atgaila reiškiasi labai įvairiomis formomis, ypač pasninku, malda, išmalda. Šias ir kitas atgailos formas krikščionis gali puoselėti kasdieniame gyvenime, ypač gavėnios laiku ir atgailos dienomis penktadieniais.

 

Susitaikinimo sakramento elementai yra du: Šventosios Dvasios veikimu atsiverčiančio žmogaus veiksmai ir Kristaus vardu atleidimą suteikiančio bei atsilyginimo pobūdį nustatančio kunigo išrišimas.

 

Atgailaujančiojo veiksmai:

- rūpestingas sąžinės patikrinimas;

- gailestis, grindžiamas meile Dievui ir pasiryžimas daugiau nebenusidėti;

- išpažintis, per kurią nuodėmės išpažįstamos kunigui;

- atsilyginimas, t. y. nuodėmės padarytą žalą atitaisančių atgailos veiksmų, nuodėmklausio paskirtų atgailaujančiajam, atlikimas.

 

Nuodėmes išpažįstamos visos dar neišpažintos, kurios prisimenamos rūpestingai patikrinus sąžinę. Sunkiųjų nuodėmių išpažinimas yra vienintelė priemonė atleidimui gauti.

 

Visi tikintieji, sulaukę sąmoningo amžiaus, privalo išpažinti savo sunkiąsias nuodėmes bent kartą per metus ir visada priimdami šventąją Komuniją.

Nors išpažinti lengvąsias nuodėmes griežtąja prasme nebūtina, tačiau Bažnyčia pataria išpažinti ir jas, nes tai padeda ugdyti teisingą sąžinę, kovoti su blogais polinkiais, atsiverti Kristaus gydymui ir daryti pažangą Dvasios gyvenime.

 

Sutaikinimo tarnybą Kristus patikėjo savo apaštalams, jų įpėdiniams vyskupams ir kunigams.

Jie naudojasi galia atleisti nuodėmes vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

 

Kai kurių ypač sunkių nuodėmių (baudžiamų ekskomunika) išrišimas rezervuotas Apaštalų Sostui arba vietos vyskupui, arba jų įgaliotiems kunigams, tačiau mirties pavojuje iš bet kokios nuodėmės ir ekskomunikos išrišti gali kiekvienas kunigas.

 

Dėl šios tarnybos subtilumo bei didybės ir dėl prideramos pagarbos žmonėms visi nuodėmklausiai, yra įpareigoti be jokios išimties laikyti visiškoje paslaptyje per išpažintį sužinotas nuodėmes.

 

Atgailos sakramento padariniai:

- sutaikinimas su Dievu ir iš čia kylantis nuodėmių atleidimas;

- sutaikinimas su Bažnyčia;

- malonės būvio atgavimas, jei šis buvo prarastas;

- mirtinosiomis nuodėmėmis pelnytos amžinosios bausmės, kurias užtraukia nuodėmė, atleidimas;

- sąžinės ramybė ir giedra bei dvasios paguoda; krikščionio kovai reikalingų dvasinių jėgų sustiprėjimas.